Šiandien, iš širdies kvatodama darbiniame mano šeimos - Studentų Farmacininkų Draugijos - susirinkime, nejučia susimąsčiau: nejaugi, nejauuuuugi vieną dieną visa tai pasibaigs? Viena nuostabi idėja mūsų nebevienys, naktų ir apskritai laisvo laiko neaukosim gražiems tikslams ir daugiau niekad nebesijausim tokie artimi, kaip dabar? Kažkoks gumulas įstrigo gerklėj, ir tūnojo ten iki pat grįžtant į namus. Nenoriu, kad visa tai pasibaigtų.
Draugija man padėjo ne tik atskleisti ir realizuoti save srityse, apie kurias anksčiau net nepagalvodavau. Čia aš susiradau draugų gyvenimui. Vaikiną. Artimą širdžiai veiklą. Išmokau būti savimi, nepaisydama, kas ką pagalvos. Tarp savo neišmatuojamai liūdnos kasdienybės, atradau aukso dulkių. Ką jau ten dulkių - visų grynuolių!
Ir dabar, negalėčiau pykti ant nieko. Gal mano indėlis kartais neįvertinimas, gal kartais kažkas gaunasi ne taip, kaip norėčiau, gal kartais pritrūksta kantrybės... Bet visa tai - neįkainojamai vertinga. Kūrybiškai brangu. Šilta, jauku, ir svarbiausiai - tikra!
