Vienas iš dviejų: po vasaros į universitetą grįžti arba norisi, arba ne. Man norėjosi. Ir tai truko tik tol, kol nuo gimtųjų namų atvažiavau iki Kauno. Sulig ta akimirka išgaravo šventinė nuotaika, maloniai šildanti Bobų vasaros saulutė ir kiti malonumai. Pradėjau vėl ilgėtis namų. O ir universitete niekas laiko nešvaisto veltui: nuo pat pirmų dienų rimtos paskaitos, o kitai savaitei - jau ir namų darbai... O kur dar nuolatinė visuotinė panika dėl artėjančio magistrinio darbo. Taip ganėtinai sparčiai džiugų mokslo metų pradžios jaudulį keičia šleikštulys...
Užtat, išlydėję keletą artimiausių draugų pasižmonėti užsienyje, daug labiau pradėjome branginti tuos, kurie liko. Kaip kad šiandien juokavom, pas mus universitete išlieka stipriausi. :) Taip ir judam tolyn sulipę tarsi tvirta mūro siena.
Ketvirtieji metai. Turiu nuojautą, kad pabaiga arčiau, nei galima įsivaizduoti. Nuojautą, kad šiemet laukia daug staigmenų. Galbūt, dar vienas kitas nusivylimas. Bet čia kaip visuomet. What doesn't kill you makes you fighter, ar kaip ten?.. :)
P.S. Ir niekas, turiu omeny nei sąmyšis dėl remontuojamų auditorijų, nei draugų išvykimas, nei protu nesuvokiamas tvarkaraštis nesutrukdys pamažu judėti tolyn link tobulybės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą